2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

O žmonės mato!!!

Gyvenu su daugiau nei trim melejonais žmonių. Pažįstu jų čia tikrai labai mažai. Ir šiaip jau nevaikštau kaip bomžė (nu taip, patogu, bet vis tiek..), bet tik išeik tą vieną antrą retkartį į treniruotę po kerzais ar naktį iki stotelės po treningais (ne treninguose, o komplekte, kas prie jų,- esmė)- paims ir pamatys. Užknisa.

Atlaikiau lankytojus, ypač savaitgalis buvo vykęs- su palaipiojimais, parkais ir jūra bei jam sessionu.
Švedai sumanė, kad Barselonoj reikia parūkyt. Sumuštinių. Nežino, kur nusipirkt. Sakau- apsieisit, nepirkit. Ir ypač iš gatvinių. O jie paėmė ir pasidavė pagundai. Nusipirko iš gatvinių. Gražiai supakuotą gniužulėlį. Kvapnių bazilikų, nė jokių ne sumuštinių... Nei sukt, nei į makarus dėti.. Haha, turėsiu lazdą jų lazdavojimui porai metų. Prieskonių mylėtojai.

2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Aš vis dar, su jumis.

Oficialiai: gegužės pabaigoj šoktelsiu į Litauen žaibiškai palankyt visų (mai mai, jau daug laiko..išsiilgti..reiks visus schedul'inti) ir dumsiu vasarai atgal pas vikingus. Ten pat, nešioti padėklo. Maudytis norgiškame lietutyje. Aaaah. Vėl nešiosiuos po dvejas kelnes. Kad persivilkti, kai nebepakenčiamai permerkia.

Kol kas pasidžiaugsiu forever +17'C katalonišku pavasariu. Net Lietuvoj žada būti karščiau nei čia. Poooor favoooor, kas per fokusai.
Kaip sužinoti, ko nori gyvenime, a?? Arba.. kaip nebijoti, jei žinojimas yra tik apie 89% dydžio?

Ir šita savaitė bus social... atvažiuoja trys personos. Pasirengę sukurti naujų epų.

2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis

Pirmas meet'as

Atsisėdom kavinukėj. Ateina padavėjas. Aš- man Moritz, por favor (alaus rūšis). Jis pagalvojo, sako padavėjui- San Miguel (irgi alus).
Paskui vėliau kalbam, jis- šiaip maniau eisim kavos atsigerti. Bet beer is fine.

Sužibėjau. Pacanas.

2012 m. balandžio 13 d., penktadienis

Penktadienis, 13

Vakar baigus darbą (aišku, tai jau buvo ŠIANDIEN anksti paryčiui) pėdinu sau gatvėm, vis dar pilnom žmonių.
Tik PAAM! Dribtelėjo. Hm.. Juk nelyja..
Apšiko paukštis. Tiesiai ant pakaušio. Jūs man paaiškinkit, kokia rūšis yra tokie  frykai, kad skrajotų trečią nakties miesto centre ir šikiotų ant galvų? Ir net ne turistams.
Ir taip, esu tikra, kad nukrito ne iš balkono, o iš paukščio.

Ir iš vis, kiek gi galima. Tris kartus per tris metus... Būti apšiktai ant galvos. LITERALY.
Sako, kad šika tik ant laimingų žmonių (šiaudas morališkai).

2012 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Sapnuoju tik spalvotai

Nežinau iš kur, bet mano sapnų veikėjai- dažniausiai gyvenime nesutikti nepažįstami nematyti žmonės. Ir temos.. Nelabai man aktualios...
Prisiminiau, ką sapnavau šiąnakt, stebėjau iš šalies. Mažą epizoduką.
Kiek vyresnė moteris, tamsiaplaukė garbanė dirba savo prieskonių parduotuvėj. Popietė. Yra keli klientai ir ji su jais kalbasi. Tada įeina pliktelėjęs handsome vyras ir linksmai šūkteli: "pristatymas damai" ir ištiesia gražią sodriai žalių (ir jaučiu net-kvepiančių) krapų puokštelę. Moteris nusišypso, apsidžiaugia, paima krapus ir glaudžia, gėrisi. Pasiuntinys sako- čia ne puokštė, čia jums pietums vyras atsiuntė. Moteris nusimena ir sako- "ak, tiesa, juk jis žaliavalgis". Ir liūdnai pradeda rupšnoti krapus iš puokštelės.
WTF????! Tiesa, sapnas paliko teigiamą emociją. Bet... WTF?!

Pragiedruliai

Vakar centriuke važiavo diedas. Ant ereliuko laikų dviračio bagažiuko prisirišęs plastmasinę dėžę- tokią, kur pomidorus turguj atsiveža. Ir ant tos dėžės užsikėlęs peniūkšlį šunį, tokį trumpom kojikėm storu pilvu ir nulėpusiom ausim. Tas šuo ne šiaip kad gulėtų dėžėj, bet stovėjo. Ir dairėsi. Važiuodamas. Kažkuo susiparalelino su dviaukščiais "apžvalginiais" turistų autobusais. Skrodžia centriuke sau per Placa Jaume I: kairėje jūs matote...


Mane lankė R. Kažkaip nesuspėjau pasakyti gėlininkui, kad Velykoms atvažiuoja draugė. Ir jis išdūmė namo. O aš R. visą savaitgalį ūžiau ausis,- o, kaip faina kambariokams, išvažiavo namo pas šeimas... Grįžta gėlininkas sekmadienį vakare. Įeina į namus. Žiūri- terasa atidaryta. Nueina. O ten R. rūko: "Ooo, sveikas! O tai tu namo nevažiuoji?" Gelininkas: "???!!!...Bet aš tai ir esu namie..???!!!" Ir nutylėtas klausimas: "bet wtf kas tu per viena?". Paskui kai grįžau iš darbo ir susėdom su vynu, gerai pasižvengėm, gėlininkas- "Bet žinokit, buvau IŠ-SI-GAN-DĘS!"
Jo naujas sumuštinis po šuns nuėdimo užaugo jau. Veši balkone.

2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis

Belaukiant šviesesnio rytojaus

Skauda net ausų kremzles. Supratau, kad raumenų turiu tokiose kūno vietose, kur net nedingtelėtų jų ten ieškoti.. Vakar lipom gėlininko draugo namuose padarytoj laipiojimo salytėj. Jie afigiet įsirengę, dydis vos ne kaip montismagios salikės. Atrodo- nei draskiausi, nei labai intensyviai lipau, bet dviejų (protarpiais pamuilintų) valandų pabaigoj nebegalėjau nulaikyti nie-ko. Dabar suprantu, ką jaučia nesportuojantys žmonės po geros treniruotės. Tikrai, reikia padidinti judėjimo dažnį į tankesnį nei 2k/sav, nes tokio siaubingo skausmo turbūt ketvertą metų nesu jautusi- nuo pirmo palipimo montise...

O greitai Velykos. Kalėdos buvo rudžiausios kada nors turėtos (fakin šveicarai and Europos stogo), panašu, kad ir Velykos bus tokios pat. Nudažykit po kiaušį ir už mane... Jaras, Alius, padarykit, ko prašiau..
Jei man juoda, lai bent kitiems būna šviesiau,- parnešiau kinderių kambariokams. Gi dažyt neturiu ko ir kaip. Nudžiuginau :) Manajame, aišku, buvo mašiniukas. Jie abu išdūmė pas šeimas.

Ir lyja lyja lyja. Dar ir dangus pilkas.
Juk nuo dugno atsispirti lengviau.

2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Kaip objektą paversti subjektu

Pasikalbėjom apie vyrus. Išvada. Jei taip ir toliau,- liksiu senmerge (pasak mano babos aš jau seniai senmergė), auginsiu sau kates. Cielas trisdešimt. Gyvensiu kur pamiškėj vienkieminėj troboj kaip kokia kvederikė. Taip ir numirsiu viena. O mano trisdešimt išbadėjusių kačių suės mano lavoną, paskui iš bado nudvės, ir niekas net nesužinos, kad aš miriau, ir visi galvos, kad kur nors viską metusi išvažiavau vargšes kates palikusi vienas stipti badu.
Ir iš vis, noriu valgyti, o makarai patys neišsiverda. O alus, įžūlus niekšas,  pats nenusiperka ir laiptais į viršų neužlipa.