2014 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Padriki dažniai

O taigi Velykos. Atšilo, davė darbe ir visoj Ispanijoj laisvų. Šiandien pabaigus kai tik uždariau ofiso duris, net susigraudinau, kur aš tiek laiko dėsiu- penkias dienas. Atrodo, pėškom sulakstyčiau Barselona-Vinius-Norvegija-Barselona.
Rytoj išvažiuojam į kaimą kur ryšys nedatraukia. Bijau kad jau antrą dieną bėgsiu ieškoti į kaimuko centrą su laptopu.

O taipogi ir po darbo dirbu. Paleisim vasarinę lūpdažių liniją. Gi dabar reik visus bandyti va per laisvas.
Reiks ir didesnę spintą įsitaisyti, bo nebetelpa kosmetika. Yay, aukso amžius.
Šiaip aukiu paaukštinimo tyliai sau. Bet turbūt nieks tyliai kukliai ir neauštins nieko. Šiaip, dar trys mėnesiai nesukapsėjo, o man paaukštinimo norisi. Vat ir noriu, ir reikia!


Šiaip kad žinotumėt: Visos gėlės, kur pernai supirkau, išdvėsė. Nesuprantu, gal mikro klimatas netinka... O gal kad paskutinį kartą laisčiau rugpjūty.. Braškės irgi. Ne tai kad nudvėsė. Bet užaugo, sunoko, o tada saulėj iškepė. Irgi pamiršom laistyti. Kad baisiai daug darbo.

Nesimiega man vis dar dėl graudinančios laisvadienių laimės. Jau paryčiai, o aš vis dar kukuoju.

2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Efektyvumas

Jei darbas žmogų puošia, tai aš jau tokia graži kaip trys mis pasaulis. Karūnos nieks kažkodėl nededa.

Mano įmonėj darbuotojų amžiaus vidurkis yra kažkur maždaug priešpencijinis. Ir taip smarkiai smarkiai pasilikę. Jei tu ne menedžeris, bet tau priklauso darbo telefonas, tai mačiau tamposi kažkokias ten motorolas iš nokia 3310 laikų.

Yra net moterėlė, kuri nemoka emeilo išsiųsti. Paskambinau antai vieną dieną jai ir sakau- davai atsiųsk man tikslius kontaktus šito asmens. O ta pyst su lapuku ir atšlepsėjo iš užu dešimt sienų. Ir kaip tu manai, su klaidom aišku tie kontaktai. Emeilo nemoka, apie kopipeist negirdėjus. Kur tokius oro burbulus parduoda kad pyst įsilendi ir nieko nebežinai kas dedasi ant svieto?

O ir šiaip tos moterėlės darbas keistas.  Turim Log-in korteles. Nusiskanuojam atėję ir nuskanuojam išeinant. Tai ta motera atsispausdina sarašą su prasibraukusių kortelę vardais ir šlepsi per ofisus žiūrėdama ar visi atėjo. Du šimtai galvų. Visą dieną.

O dar mes net intraneto neturim. Saugom viska tame foldery kur yra tame foldery tame foldery. Kartais ir trisdešimtam nuo pradėjimo. Kas nori tas trina. Įdomiai. Tokiais metodais dirbant ir sėdim visa įmonė išsipuošusi. Mano skyrius ir po 12-13 valandų. Turėtume persivadinti į Departamiento de Strainūškos.

2014 m. balandžio 2 d., trečiadienis

Jadzės kelionės

Mano Mielas yra labai Praktiškas žmogus. Bet staigmenas retkarčiais daro, bet retai, ir tokias, kad gerai įsiminčiau. Prieš kurį tai laiką šventėm šventę ir jis man surengė staigmeną. Kadangi išpuolė laisvų, jis nusprendė surengti trumpą pabėgimą. Vieną vakarą tiesiog įspėjo kad susidėti į lagaminą šiltus rūbus ir pasiruošti lietingam permainingam orui. Pasiruošti praktišką aprangą. Ir nusiteikti daug vaikščioti. Galvoju- važiuosim į kaimą kalnuose, pasikursme ugnikę ir nieko neveiksme spengiančioj tyloj. Susikroviau treningus, apsiaviau kerzus, užsimečiau ištikimąją slidininko kūrtkę ir žemyn. Aha, į garažą neinam... Taxi... Į oro uostą... Pala pala... Kąąą???? Nuvažiuojam į oro uostą o aš vis dar nežinau kur toliau. Tada man įteikė laipinimo kortelę. Ir taip prasidėjo penkių dienų istorija "Kaip Jadzė Paryžių  su kerzais pamynė". O visada maniau, o jau dievai, kai skrisiu pirmąkart į Paryžių, tai jau vos ne šanel vilksiuos. Še tau, brezentines kelnes demonstravau.

Pasiilgau keliauti.