Šiandie su gėlininku nubirbėm palaipioti. Su jo motoroliku.
Turiu pripažinti, kad po graikinių mėnesių (šimtas metų..saloj birbdavom smagiai- ten gi bevek nėra eismo, bet kelias dienas Atėnuose su graiku benardant buvo momentų, kai maniau išvemsiu širdį jam per petį- jis Atėnų centre tarp mašinų landydavo nejausdamas realių gabaritų- porą kartų keliuku kaliau į mašinų dureles, o kartą su ranka kliuvau per veidroduką) su motorolikais neteko niekur birbti. O ir tas randas ant kojos, kurį gavau keturiolikos pirmąkart gyvenime apžergus birbynę ir įsirovus į pirmą doresnį
ąnžūla-Lakštingalinėj, beje ... Mane žavi dviračiai moto, bet iki šiol sukaupta patirtis turi negatyvo :)
Tai šiandieninė kelionė davė daugiau adrenalino, nei pora suliptų
trasikių.
Turėjau šalmą, tokį ankštą, klaustrofobinį. O akių niekas nedengė. Švilpėm palmėm apsodinta autostrada, ašarom nulaisčiau asfaltą, vėjas laisvai taršė blankstienas, šnervės plazdėjo nevaržomai, o liežuvis plakėsi į skruostus (trūko oro nuo per daug oro, tai reikėjo kvėpuot išsižiojus...).
Buvo karšta diena, prie uolų net vėjas neužpučia, o trasos- tiesiai saulėkaitoj. Išsivyniojom šniūrus, pralipom kelis maršrutus, gėlininkas dar pasidraskė ant vienos įdomesnės trasos ir pradėjom pakuotis. Kiek pačilinę saulėj pasukom žemyn.
Grįžinėjom vakare. Spoksojau į šone rausvame saulėlydyje paskendusį Monserrat kalnyną, švilpėm palmėm apsodinta autostrada..ašarom nulaisčiau asfaltą, vėjas ir vėl laisvai taršė blankstienas, šnervės plazdėjo nevaržomai, o liežuvis plakėsi į skruostus (nes iš nuovargio nebesusičiaupiau...). Atvėso.
Gerai ta slidininko
kūrtkė, neperpučiama.
Šiek tiek degtelėjau saulutėj.
Traktoristus-bronze atspalviu. Nes su T-shirts.
Nesusilaikiau nepafotkinusi. Slidininko kūrtkės, klaustrofobiško šalmo <degalinės WC plytelių>, suliptų uolų ir laiptų :D