Geltonais-marškinėliais-vilkintis-vyrukas & Co sudainavo/sugrojo fantastiškiausius keturis vakaro gabalus. Gitaristo pirštukai lakstė per stygas su vėju, tambourino ir kachono vyrukai beldė į savo dėžes su laukine energija, o geltonais-marškinėliais-vilkinčio-vyruko balsas pakūrė uch kokią fiestą, beje, visai ne flamenkišką. Super. Na o visi kiti vakar pajammin'ę buvo ne tobuli, bet OK. Išskyrus languotamarškinį barzdotą mažiuką. Kurį visi Christianu šaukė. Kai šitas stojo prie mikrofono (dar gerai pasiraginęs prieš tai- akivaizdžiai dėmesio prašėsi), turėjau valdytis nesusižvengus. Prieš porą savaičių šits mažiuks flamenko melodijas dainavo taip keistai užsispaudęs balsą, kad nesuprasi- jis į tualetą nori ar šiaip tarpdury kas jį primygęs klykina.
O vakar jis buvo smarkiai užkimęs.
Kartą seniai vaikystėj turėjom kaimynę B. Ji turėjo seną nukaršusį šunį vardu Reksius, laikė jį aptvertą garduke.. Dienom jis grauždavo būdos kampus ir rausdavo tunelius po garduku. Kai eidavau per kiemą, Reksius baisiai draskydavosi košmarišku užkimusiu balsu ir trankydavosi į garduko tvorą. Tai vakar, kai Christianas mažiuks uždainavo, mane aplankė vaikystės vasarų De Javu ir kone girdėjau ritmingai į garduką besitrankantį kūnelį. Būtų graudu, jei nebūtų juokinga. O į jam session'ą atėjau su vietiniu draugu. Negi žvengsi. Su visa didžiausia pagarba šaliai, muzikai ir mažiukui Christianui valdžiausi...
Bet vakarą vis tiek užskaitau- ir gero jammo pasiklausiau, ir pažvengiau <tyliai sau į žandą>.
Linkėjimai nuo smėliuko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą